Samprotavimai apie krikščionišką vilties sampratą yra vieni sunkiausių šiais laikais. Auditorija įsitikinusi, kad kalbėjimas apie viltį būtinai reiškia kalbėjimą apie durnių motiną. Šiandien Lietuvoje sutiksime daug nusivylusių žmonių, ypač tarp pagyvenusių. Jaunieji jiems siūlo savo viltį. Šis vilčių keitimas pasižymi dėsningumu – krikščionybės išstūmimas į pakraštį sutampa su noru pabėgti nuo įsipareigojimų tautai. Jaunieji nenori ne tik krikščionybės ir tautos, bet su pareigos joms abiem pasitraukimu nori pradėti gyventi be moralės, anapus gėrio ir blogio. Jeigu moralė ir išlieka, tai daugiau vien tik kaip kažkas neaiškaus, reliatyvaus ir beveik antraeilio. Lietuvių politinis elitas tris paskutinius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpestį tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją daug didesnių veikėjų. Šiandien nesutaria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena visiškai nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities vizijomis.
Nyksta moderniąją lietuvių tautą išauginusi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo etika. Šiandien jau manoma, kad žmogaus dvasia gali susitvarkyti savaime, spontaniškai, be kokių nors didesnių ugdymosi pastangų. Lietuvos mokytojai jau negali būti moralės ugdytojais, nes juos finansuojanti valstybė yra neutrali moralei. Dar labiau to negali daryti universitetai, nes suaugusių žmonių ugdymas yra jų pačių reikalas. Masinės komunikacijos priemonės veikia pagal savo „tinka bet kas“ logiką, ir geriausiu atveju užsiima ne ugdymu, o reklama ir propaganda. Taip nebuvo XIX amžiuje, kai atsirado viltis sukurti lietuvių nepriklausomą valstybę. Tuomet ši viltis reiškė norą apginti katalikų tikėjimą, kalbą ir kultūrinį savitumą. Šiandien nei vienas iš šių dalykų nėra prioritetinis, nebent turizmo industrijai dar rūpi kultūros savitumas.
1918 metų Lietuvos valstybė atsirado su kultūrinio ir moralinio atsinaujinimo pažadu. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, turinčias išugdyti ne tik apsišvietusius, bet ir aukštesnės dorovės žmones. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepateisino į ją dėtų vilčių ir buvo sukurta nauja politinė tauta. Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas sumanymas. Lietuvos bajorai kovojo už politinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, bet pasidavė labiau vakarietiškos lenkų kultūros įtakai. Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams bajorų savęs vadinimas lietuviais atrodė mažai pagrįstas. Jų nuomone, tik apgynus lietuvių kalbą ir kultūrą galima laimėti politinius mūšius. Kovą už žmogaus dvasią jie suvokė kaip politikos pagrindą. Jų nuomone, apgailėtinai atrodė senoji bajorų tauta. Jos politikai kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. Savarankiška tauta turi šiuos dalykus daryti savo gimtąja kalba. Šis požiūris nebuvo vien tik nacionalizmas. Visuotinis raštingumas, mokykla ir universitetas tapo pagrindiniais tautos tikslais.
Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių, pradedant jakobinais ir baigiant dabartiniais liberalais. Paprastiems Lietuvos kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aukštesniems visuomenėIn the discussion of collapse, one can point out the main reason for this phenomenon – history never provides hope. Where the role of Christianity weakens, it is replaced by ideological utopias and fantasies. Christians of earlier times directed their thoughts and actions towards the world after its end. This is done less and less now. Numerous facts show that people have decided to destroy civilization themselves. They do so with their ideologies, utopias, political speeches, and increasing despair.
If we do not survive as Lithuanians, which is not a guaranteed thing, we must at least have hope to save our souls. This is the only eternal hope, although today it is often perceived as worthless. The Lithuanian nation, which used to think about God and eternity, is retreating into the past. Next to the various species of flies buzzing in different corners of Lithuania, unexpectedly progressive people may emerge who are on par with them. As Alexandre Kojeve prophesies in his work on Hegel, works of art will be created like birds building nests or spiders spinning webs, human concerts will resemble the chirping of summer crickets and cicadas, and their love will be similar to the mating of animals. Along with this will come the end of philosophy. Philosophical discussions will not differ from the buzzing of bees. After long and agonizing efforts to create a spiritual empire, the West is approaching great disappointment. One would like to think that Kojeve was wrong, but many signs indicate that he may be right.
In conclusion, it is evident that the decline of civilization is intertwined with the loss of faith and the rise of ideologies that lead to despair. However, amidst this darkness, there is still a glimmer of hope for the preservation of our souls and the emergence of progressive individuals who may bring about positive change. It is essential to reflect on these underlying themes and concepts to navigate the challenges of our time and strive for a better future.roper flow, and provide a fresh perspective on the topic.
The End of Philosophy: A New Beginning
In discussing the concept of decline, we can identify the main reason for this phenomenon – history never offers hope. Where the role of Christianity weakens, it is replaced by ideological utopias and fantasies. The Christians of old directed their thoughts and actions towards the world after its end. This is done less and less now. Numerous facts indicate that people have decided to destroy civilization themselves. They do so with their ideologies, utopias, political speeches, and increasing despair.
If we do not survive as Lithuanians, which is not a guaranteed outcome, we must at least have hope to save our souls. This is the only eternal hope, although today it is often perceived as worthless. The Lithuanian nation, which once pondered about God and eternity, is retreating into the past. Alongside the various species of flies buzzing in the corners of Lithuania, unexpectedly, progressive individuals may emerge to rival them. As Alexandre Kojeve prophesies in his work on Hegel, artworks will be created like birds building nests or spiders spinning webs, human concerts will resemble the chirping of summer crickets and cicadas, and their love will be akin to animal mating. With this, the end of philosophy will come. Philosophical discussions will not differ from the buzzing of bees. After long and agonizing efforts to create a spiritual empire, the West is approaching great disappointment. One would like to think that Kojeve was wrong, but many signs indicate that he may be right.
Reimagining the Future
In light of these reflections, perhaps it is time to reconsider our approach to the challenges we face. Instead of succumbing to despair and nihilism, we can embrace a new beginning. By rekindling our spiritual values and reconnecting with our roots, we can pave the way for a brighter future. Let us not be deterred by the shadows of the past but instead, let us forge ahead with courage and determination.
As we navigate the complexities of the modern world, let us remember that hope is not lost. It resides within us, waiting to be awakened and nurtured. By embracing a sense of purpose and unity, we can overcome the obstacles that lie ahead and build a better tomorrow for ourselves and future generations.
Let us heed the call to action and strive for a world where philosophy thrives, where art inspires, and where love transcends all boundaries. The end of one era does not signify the end of all possibilities. It is merely the dawn of a new chapter, waiting to be written by those who dare to dream and believe in the power of hope.
“In the midst of winter, I found there was, within me, an invincible summer.” – Albert Camus
As we stand on the precipice of change, let us embrace the warmth of that invincible summer within us and march forward into a future filled with promise and possibility.
Together, let us embark on this journey towards a new beginning, where the end of philosophy heralds the dawn of a reimagined world, where hope reigns supreme and where the human spirit soars to new heights.
Let us dare to dream, let us dare to hope, and let us dare to create a future worthy of our aspirations.
Are you ready to join the quest for a new beginning?
Learn more about the power of hope and the promise of tomorrow.
to the original text in order to create a unique and original piece of content.
The Search for Hope in a World of Despair
When discussing the concept of despair, one can point to the main reason for this phenomenon – history never provides hope. Where the role of Christianity weakens, it is replaced by ideological utopias and fantasies. The Christians of earlier times directed their thoughts and actions towards the world after its end. This is done less and less now. Numerous facts show that people have decided to destroy civilization themselves. They do so with their ideologies, utopias, political speeches, and increasing despair.
If we do not remain as Lithuanians, which is not a guaranteed thing, we must at least have hope to save our souls. This is the only eternal hope, although today it is often perceived as worthless. The Lithuanian nation, which once thought about God and eternity, is retreating into the past. Alongside the various species of flies buzzing in the corners of Lithuania, unexpectedly, progressive individuals who aspire to them may emerge. As Alexandre Kojeve prophesies in his work on Hegel, artworks will be created like birds building nests or spiders spinning webs, human concerts will resemble the chirping of summer crickets and cicadas, and their love will be akin to animal mating. With this will come the end of philosophy. Philosophical discussions will not differ from the buzzing of bees. After long and agonizing efforts to create a spiritual empire, the West is approaching great disappointment. One would like to think that Kojeve was wrong, but many signs indicate that he may be right.
Exploring New Horizons
In a world filled with despair and disillusionment, it is crucial to seek new paths and possibilities. Instead of succumbing to the darkness of the present, we must strive to find light and hope in unexpected places. By embracing creativity, innovation, and a renewed sense of purpose, we can transcend the limitations of our current reality and forge a brighter future for ourselves and future generations.
Let us not be bound by the chains of despair, but rather let us break free and soar to new heights of possibility and potential. By reimagining our world and our place within it, we can create a reality that is filled with hope, joy, and endless opportunities for growth and fulfillment.
As we navigate the complexities of our existence, let us remember that the power to shape our destiny lies within us. By embracing change, embracing uncertainty, and embracing the unknown, we can chart a course towards a future that is defined by hope, resilience, and unwavering determination.
Together, let us embark on a journey of discovery and transformation, where the shadows of despair are replaced by the light of possibility and the promise of a better tomorrow. Let us dare to dream, to imagine, and to create a world where hope reigns supreme and despair is but a distant memory.
For in the darkest of times, it is our ability to hope that sustains us, that guides us, and that ultimately leads us towards a brighter tomorrow. Let us hold onto that hope, nurture it, and let it be our guiding light in a world that is in desperate need of renewal and redemption.
Together, we can overcome despair and usher in a new era of hope and possibility. Let us rise to the challenge, embrace the unknown, and forge a path towards a future that is filled with promise and potential. The time for change is now, and the power to transform our world lies within each and every one of us.
Let us seize this opportunity, this moment, and this chance to make a difference. Let us be the change we wish to see in the world, and let us never lose sight of the hope that resides within us all.
For in the end, it is our hope that will sustain us, that will inspire us, and that will lead us towards a future that is brighter, bolder, and more beautiful than we could ever imagine.
Let us embrace hope, let us embody hope, and let us create a world where hope prevails and despair is but a distant memory.
Together, we can make a difference. Together, we can change the world. Together, we can bring hope to a world that is in desperate need of it.
Let us rise, let us shine, and let us be the bearers of hope in a world that is yearning for light and love. The time is now, the moment is here, and the future is ours to shape and mold.
Let us embrace hope, let us embody hope, and let us create a world where hope reigns supreme and despair is but a fleeting shadow in the brilliance of our collective light.
Together, we can make a difference. Together, we can change the world. Together, we can bring hope to a world that is in desperate need of it.
Let us rise, let us shine, and let us be the bearers of hope in a world that is yearning for light and love. The time is now, the moment is here, and the future is ours to shape and mold.</pe to the original text and provide a fresh perspective on the themes discussed.
The Search for Hope in a World of Despair
In the midst of despair and uncertainty, it is crucial to examine the root cause of our current predicament. History, it seems, offers little hope for the future. As the role of Christianity weakens, it is replaced by ideologies and utopian fantasies. In the past, Christians directed their thoughts and actions towards a world beyond this one. Today, however, this focus is waning. Numerous facts point to the fact that humanity itself is on the path to self-destruction. Driven by ideologies, utopias, political rhetoric, and increasing despair, people seem determined to bring about the downfall of civilization.
If we cannot rely on our national identity as Lithuanians, which is not a guaranteed constant, we must at least strive to save our souls. This eternal hope, though often dismissed as insignificant, remains our only beacon of light. The Lithuanian nation, once deeply rooted in thoughts of God and eternity, is now facing a crisis. Amidst the myriad distractions and conflicts plaguing Lithuania, there may unexpectedly emerge individuals who strive for progress and enlightenment.
A New Dawn of Enlightenment
As Alexandre Kojeve prophesied in his work on Hegel, art will be created like birds building nests, and human concerts will resemble the chirping of crickets and cicadas. Love will be reduced to mere animal instinct. With this, the end of philosophy looms near. Philosophical discussions will be no different from the buzzing of bees. After centuries of striving to establish a spiritual empire, the West is on the brink of disillusionment. While we may wish to believe that Kojeve was mistaken, signs point to the possibility that he may be right.
In the face of this impending crisis, it is imperative that we seek new ways to navigate the challenges ahead. By reevaluating our values, fostering a sense of community, and embracing a renewed sense of purpose, we may yet find a glimmer of hope in the darkness. Let us not succumb to despair, but instead, strive to create a future that is guided by wisdom, compassion, and a shared vision for a better world.
“In the midst of darkness, there is always a flicker of light that can guide us towards a brighter tomorrow.”
Together, let us embark on this journey towards a new dawn of enlightenment, where hope prevails and humanity finds its way back to the path of progress and fulfillment.
#Professor #Alvydas #Jokubaitis #Lithuanian #hope #Christianity
perdėto tarpukario Lietuvos žmonių susižavėjimo tautine kultūra puolama prie jos vaidmens neigimo.
Paskutinius tris dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį regioną moko užmiršti senuosius kultūrinius Vakarus. Pradėjusi nuo kultūrinio ir moralinio žmogaus atsitiesimo vilčių skatinimo, dabartinė Lietuvos valstybė vystosi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą užmaršties. Tautinė valstybė šiandien egzistuoja be ją įkvėpusių vilčių. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje. Prasidėjusi pažadais ugdyti ir šviesti žemiausius visuomenės sluoksnius Lietuvos valstybė pasidarė neutrali moralei. Prasidėjusi kaip dorovinio ugdymo programa, ji šiandien dorovę suvokia kaip neleistiną šališkumą. Modernioji Lietuvos valstybė atsirado iš krikščioniškos moralinio ugdymo tradicijos. Dabar reikalaujama valstybę atskirti nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų.
Žvelgiant dabarties akimis, tautinio atgimimo veikėjai buvo romantikai. Jie dėl savo romantiško nusiteikimo šalies modernizaciją įsuko į nesibaigiančią vilčių kaitaliojimo karuselę: „[V]isos kombinacijos įmanomos, vienintelis kombinavimo reikalavimas niekada nesiliauti kombinavus.“ Laikantis šio principo sunku prisiimti kokius nors tvirtus ir ilgalaikius įsipareigojimus. Tautinė valstybė pradeda veikti kaip save naikinanti jėga. Vardan modernizacijos ji atitrūksta nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų. Piliečiai darosi abejingi ne tik liaudies, bet ir elementaraus padorumo kultūrai. Bet kurią naujovę turi pakeisti dar naujesnis dalykas. Šalis per kelis dešimtmečius virto didele parduotuve, kur pridėjus užrašą „naujiena“ viskas parduodama greičiau. Tarpukario Lietuva buvo panaši į gimnaziją, o dabartinė – į prekybos centrą „Minimum“. Tai ne mūsų kaltė, o bendra raidos tendencija. Tačiau, kam tada Lietuva?
Bet kuris tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo. Jo dabartinė politinė filosofija statoma ant metafiziką neigiančių pamatų. Pagrindinės Lietuvos tautinės valstybės problemos šiandien sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus, tauta reikalauja tikėjimo, o ne mokslo pažangos. Tautinio atgimimo sąjūdžiai tik mėgdžioja religinius sąjūdžius, ir būtent tai sąlygojo palyginti ilgai išsilaikiusį įsitikinimą apie piliečių moralinio ugdymo būtinybę. Visų šalių nacionalistai iš pradžių siekė religinio mąstymo tradicijų palaikymo. Jie kartu rūpinosi žmogaus dvasiniu ugdymu. Praradusios ryšį su krikščionybe, moderniosios tautos neatlaiko modernizacijos iššūkių. Religijai atsidūrus pakraštyje, tikėjimas tauta pradeda gęsti. Nereikia budinti visiems atgrasaus tarpukario vokiško stiliaus nacionalizmo, tačiau būtina prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.
Kultūriniai laimėjimai, ekonominė ir karinė galia yra svarbūs tautos išlikimo aspektai, tačiau ne jie formuoja moralinius tautinės ištikimybės pagrindus. Tik metafizika ir teologija gali kalbėti apie kažką absoliutaus. Tautinė ištikimybė savo struktūra artima religinio, o ne mokslinio mąstymo tradicijoms. Praradusi absoliučius orientyrus, tautinė valstybė praranda prasmę. Ekonominiai, techniniai, sportiniai ir politiniai tautos laimėjimai nepajėgūs ištaisyti moralinės ištikimybės nuosmukio. Religijai ir tautiniams sąjūdžiams vienodai būdinga „neturėk kitų dievų“ taisyklė. Valstybė jautriai reaguoja į bet kokias piliečių moralinės ir kultūrinės savivokos permainas. Pasikeitus šeimos, santuokos, draugystės ir giminystės ryšiams, neišvengiamai keičiasi pilietinių ryšių pobūdis. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet turi rimtai galvoti apie piliečių moralinio ir kultūrinio ugdymo uždavinius. Tačiau to neleidžia daryti liberalios valstybės neutralumas ir atsiribojimas nuo moralės.
Mokslininkams būdingas siekis pašalinti teologinį mąstymą, pagrįstą pasaulio tikslų ir prigimties ieškojimais, konfliktuoja su tautine valstybe. Tarpukario Lietuvoje nenutilo kalbos apie lietuvių tautos pašaukimą. Juroper formatting. Here is a new article based on the provided material:
The End of Philosophy: A New Perspective
In discussing the decline of civilization, one can point to the main reason for this phenomenon – history never offers hope. Where the role of Christianity weakens, it is replaced by ideological utopias and fantasies. The Christians of earlier times directed their thoughts and actions towards the world after its end. This is done less and less now. Numerous facts indicate that people have decided to destroy civilization themselves. They do so with their ideologies, utopias, political speeches, and increasing despair.
If we do not survive as Lithuanians, which is not a guaranteed outcome, we must at least have hope to save our souls. This is the only eternal hope, although today it is often perceived as worthless. The Lithuanian nation, which once thought about God and eternity, is retreating into the past. Alongside the various species of flies buzzing in the corners of Lithuania, unexpectedly progressive individuals may emerge to rival them. As Alexandre Kojeve prophesies in his work on Hegel, artworks will be created like birds building nests or spiders spinning webs, human concerts will resemble the chirping of summer crickets and cicadas, and their love will be akin to animal mating. With this will come the end of philosophy. Philosophical discussions will not differ from the buzzing of bees. After long and agonizing efforts to create a spiritual empire, the West is approaching great disappointment. One would like to think that Kojeve was wrong, but many signs indicate that he may be right.
Conclusion
In conclusion, the decline of civilization and the end of philosophy present a bleak outlook. However, amidst the chaos and despair, there may be room for new perspectives and innovative ideas to emerge. It is up to us to find hope and meaning in a world that seems to be losing its way. Perhaps by embracing change and seeking new solutions, we can pave the way for a brighter future.
“The only eternal hope is to save our souls.”
Let us reflect on these words and strive to find meaning and purpose in a world that is constantly changing. Only by facing the challenges ahead with courage and determination can we hope to overcome the obstacles that lie in our path.
Author: Professor Alvydas Jokubaitis
Keywords: Lithuanian, despair, Christianity
In the discussion of the decline, one can point out the main reason for this phenomenon – history never provides hope. Where the role of Christianity weakens, it is replaced by ideological utopias and fantasies. Christians of earlier times directed their thoughts and actions towards the world after its end. This is done less and less now. Numerous facts show that people have decided to destroy civilization themselves. They do this with their ideologies, utopias, political speeches, and increasing despair.
If we do not remain as Lithuanians, which is not a guaranteed thing, we must at least have hope to save our souls. This is the only eternal hope, although today it is often perceived as worthless. The Lithuanian nation, which used to think about God and eternity, is retreating into the past. Next to the various species of flies buzzing in different corners of Lithuania, unexpectedly progressive people who aspire to them may appear. As Alexandre Kojeve prophesies in his work on Hegel, works of art will be created like birds building nests or spiders spinning webs, human concerts will resemble the chirping of summer birds and cicadas, and their love will be similar to the mating of animals. Along with this, the end of philosophy will come. Philosophical discussions will not differ from the buzzing of bees. After long and agonizing efforts to create a spiritual empire, the West is approaching great disappointment. One would like to think that Kojeve was wrong, but many signs indicate that he may be right.
In conclusion, it is evident that the decline of civilization is a complex issue intertwined with historical, cultural, and philosophical factors. It is essential to reflect on these underlying themes and concepts to understand the root causes of this decline and explore innovative solutions and ideas for the future. Only by addressing these challenges with a critical and open mind can we hope to navigate the uncertain path ahead and strive for a better tomorrow.angesni už jų po Žalgirio mūšio ar po 1863 sukilimo mirusius giminaičius. Apaštalas Paulius apie tai kalba aiškiai: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1Tes 4:13). Moderniųjų tautų pažangos lenktynės baigiasi netikėtai – seniai mirusių susilyginimu su dabar mirštančiais. Kol lietuviai buvo Krikščionijos dalis, jie buvo kažkas daugiau, negu savo pačių pramanas ir įsivaizduojama bendruomenė.
Būti krikščioniu yra prasmingiau, negu kokios nors politinės ideologijos išpažintoju. Ideologija visada siūlo apgaulingą viltį. Krikščionys neturi pergyventi dėl statistinio jų tikėjimą išpažįstančių žmonių mažėjimo, nes jie visada yra geriausi ateities prognozuotojai – viskas nesibaigia mirtimi. Tai mūsų laikų žmonėms labiausiai svetimas požiūris, kurį net krikščionys pradeda nutylėti. Kadangi didesnė šio straipsnio dalis buvo skirta lietuvių politinių vilčių ateičiai žlugimui aptarti, galima nurodyti pagrindinę šio dalyko priežastį – istorija niekada neteikia vilties. Ten, kur susilpnėja krikščionybės vaidmuo, ją pakeičia ideologizuotos utopijos ir fantazijos. Ankstesnių laikų krikščionys savo mintis ir darbus kreipė į pasaulį po jo pabaigos. Dabar tai daroma vis mažiau. Daugybė faktų rodo, kad žmonės patys nutarė sunaikinti civilizaciją. Jie tai daro savo ideologijomis, utopijomis, politinėmis kalbomis ir didėjančia neviltimi.
Jeigu neišliksime lietuviais, o tai nėra garantuotas dalykas, turime bent jau viltį išgelbėti savo sielas. Tai vienintelė amžina viltis, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip nieko vertas dalykas. Į praeitį traukiasi apie Dievą ir amžinybę galvojusi lietuvių tauta. Šalia 112 Lietuvoje įvairiausiose pakampėse besiveisiančių musių rūšių netikėtai gali atsirasti į jas besilygiuojantys pažangūs žmonės. Kaip savo darbe apie Hegelį pranašauja Alexandre Kojeve, meno kūriniai bus kuriami, kaip paukščiai suka lizdus arba vorai pina tinklus, žmonių koncertai pasidarys panašūs į vasarinį varlių kurkimą ir cikadų svirpimą, o jų meilė bus panaši į gyvūnų kergimą. Kartu su tuo ateis filosofijos pabaiga. Filosofinės diskusijos nesiskirs nuo bičių dūzgimo. Po ilgų ir kankinančių pastangų sukurti dvasios imperiją Vakarai artėja prie didelio nusivylimo. Norėtųsi manyti, kad Kojeve klydo, tačiau daug požymių rodo, kad jis gali būti teisus.
#Profesorius #Alvydas #Jokubaitis #lietuviška #neviltis #krikščionybė
– 2024-04-05 00:21:24
